Žvilgsnis į odos apdirbimą: istoriją, kokybės standartus ir kt.

Odos apdirbimu žmonija užsiima nuo neatmenamų laikų, o procesai per amžius keitėsi ir tobulėjo, atliepiant vis naujus vartotojų poreikius. Pasak kai kurių istorikų, jau neolito pabaigoje imtos naudoti augalinės kilmės medžiagos, bandant apsaugoti sumedžioto gyvūnų odą nuo irimo ir paverčiant ją patvaresne ir itin buityje naudinga medžiaga. Pirmieji odiniai gaminiai buvo rūbai, avalynė, įvairūs produktų ir skysčių laikymo indai.

Odos rauginimo ir dažymo procesai

Augalinis odos rauginimas atsirado Antikos laikais Viduržemio regione, savo ruožtu jis vystėsi ir Rytuose. Odos rauginimas augalinėmis medžiagomis yra naudojamas iki šių dienų ir tai vienas seniausių išlikusių odos apdirbimo būdų. Viduramžiais, priklausomai nuo apdirbamos odos dydžio, odos būdavo rauginamos duobėse, statinėse arba maišuose. Žemėje įrengtose talpose buvo rauginama didelių gyvūnų oda, o pats procesas trukdavo nuo 6 iki 12 mėnesių. Iš tokiu būdu apdirbtos odos buvo gaminami batų padai, diržai, pakinktai. Mažų ir vidutinių gyvūnų odos buvo rauginamos kelias savaites medinėse arba molinėse statinėse, sumaišius jas su augalinėmis medžiagomis. Rauginimas maišuose buvo populiarus Pietų Europoje, taip būdavo išgaunama plona, dekoratyvi oda, skirta papuošalų ir kitų aksesuarų gamybai.

Odos rauginimas ir dažymas Rytuose

Pramonės revoliucija bei spartesnių procesų poreikis vertė tobulėti ir odos apdirbimo meistrus. Odos imtos rauginti specialiuose besisukančiuose būgnuose, užpildytuose rauginimo priemonėmis ir vandeniu. Odos apdirbimui 19 a., be augalinių medžiagų, pradėtas naudoti ir trivalentis chromas, kitaip – chromo druska, kuri, deja, siejama su neigiamu poveikiu aplinkai ir žmogaus sveikatai. Tik 20 a. pradžioje odos rauginime pradėti naudoti sintetiniai taninai. Gyvūno odos apdirbimas augalinėmis ar sintetinėmis priemonėmis suteikia odai stabilumo, atsparumo mikroorganizmams, drėgmei. Taip įvyksta dėl kolageno, pagrindinio odos baltymo, sintezės su taninais.

Odos paruošimas

Odos dažymas

Šiuolaikinė odos pramonė

Ši, šimtmečius skaičiuojanti, lengvosios pramonės šaka ne mažiau reikšminga ir šiandien. Pasaulinis odos pramonės eksportas, skaičiuojama, kasmet siekia 5 milijardus JAV dolerių. Populiariausios yra karvių, avių, ožkų, kiaulių odos, iš kurių gaminama avalynė, rūbai, baldų bei automobilių apmušalai. Avalynės ir galanterijos pramonėje taip pat naudojamos ir egzotinės kilmės odos: krokodilo, buivolo, kupranugario, gyvatės. Šiuolaikinis odos rauginimas paprastai susideda iš 25 etapų, kurie gali kisti, priklausomai nuo pasirinkto metodo, naudojamų medžiagų ir laiko. Tokiu būdu, rauginta oda gali būti įvairių storių, spalvų, tekstūrų.

Remiantis International Council of Tanners duomenimis, pasaulinėje odos pramonėje kasmet pagaminama 7-8 mlrd. kv/m odos, kurios vertė apie 50 mlrd. JAV dolerių. Kiek mažiau nei 50 proc. šio kiekio panaudojama avalynės gamybai. Odos pramonė yra labai dinamiškas ir tarptautinis verslas, kuriame nuolatos importuojamos ir eksportuojamos tiek žaliavos, tiek iš dalies apdirbta, tiek visiškai apdirbta oda ir jos produktai. Europos Sąjungos produkcija vienareikšmiškai pirmauja pasaulyje kokybės, technologijų, aplinkosaugos ir stiliaus požiūriu. ES odos perdirbimo pramonę daugiausiai sudaro smulkios ir vidutinės įmonės, kuriose vidutiniškai dirba 21 žmogus.

Absoliuti odos pramonės lyderė Europoje – Italija. Čia veikia daugiau, nei 1200 odos perdirbimo bendrovių, jose dirba bemaž 18 tūkst. darbuotojų. Italijoje perdirbta oda sudaro 65 proc. ES ir 23 proc. pasaulio produkcijos. Šioje Pietų Europos šalyje odos perdirbimo pramonė koncentruojasi trijuose regionuose:

Veneto – vienas didžiausių odos perdirbimo regionų pasaulyje įmonių ir darbuotojų skaičiumi. Iki Pirmojo pasaulinio karo šis regionas garsėjo šilkaverpių augintojais, tačiau vėliau buvo susikoncentruota į odos apdirbimą. Veneto regione įsikūrusios mažos, vidutinės, tiek ir didelės odos perdirbimo įmonės, kurios specializuojasi vidutinio ir didelio dydžio karvių odų apdirbime. Ši produkcija vėliau naudojama automobilių, baldų, avalynės ir galanterijos gamybai.

Veneto regionas

Toskanoje odos perdirbimo istorija siekia 19 a. vidurį, tačiau proveržis datuojamas 1950-1960 metais, smukus žemės ūkio apimtims. Šiame regione perdirbama oda sudaro apie 30 proc. šalyje perdirbamos odos. Toskanos odos perdirbėjai pasižymi itin aukštu meistriškumu, o jų produkcija didžiąja dalimi naudojama aukštosios mados gaminiams. Toskanos įmonės specializuojasi vidutinio ir mažo dydžio karvių bei ožkų odos apdirbime.

Toskanos regionas

Kampanija – pietinės Italijos regionas, kuriame susitelkę smulkių odų perdirbėjai, tiekiantys avalynės, drabužių ir galanterijos gamintojams avių bei ožkų odas. Nors odos perdirbimu šiame regione buvo užsiimama dar bronzos amžiuje, tačiau tikrasis pramonės šuolis įvyko tik po Antrojo pasaulinio karo.

Kampanijos regionas

Markės regionas – avalynės gamybos širdis. Jame prasidėjo beveik visų Dolitos ženklų istorijos. Nuo mažų ir jaunų iki šimtmečius skaičiuojančių avalynės prekių ženklų. Regionas, kuriame jungiasi tradicijos, amatai ir unikalus itališkas dizainas.

Markės regionas

Italijos odos apdirbimo pramonėje vertinamos tiek senosios tradicijos, tiek investuojama į naujausias technologijas. Dažniausiai odos apdirbamos augaliniais taninais, rauginant jas apie tris mėnesius, taip suteikiant išskirtinio „itališko“ žavesio vėlesniems gaminiams.

Antroje vietoje Europoje pagal odos perdirbimo mastus – Ispanija, su bemaž 100 įmonių, kuriose dirba apie 2300 specialistų. Odos perdirbimo įmonės šioje šalyje telkiasi Katalonijos, Valensijos ir Mursijos regionuose. Didžiąją dalį – 65 proc. perdirbamos odos – sudaro karvių odos, 19 proc. – avies ir likusius 16 proc. – kitos odos.

Aplinkosauga ir tvarumas

Vartotojai spręsdami dėl pirkinio vis dažniau nori žinoti prekės, jos žaliavos kilmę bei poveikį aplinkai. Odos pramonė tai supranta ir įsipareigoja laikytis sertifikuotų standartų. Mūsų dienomis odos perdirbėjai didelį dėmesį savo veikloje skiria aplinkosaugai: nuolat mažinamas bendras cheminių medžiagų ir sunaudojamo vandens kiekis, atitinkamai mažėja ir tarša. Specialios technologijos leidžia sumažinti druskų kiekį odos apdirbimo procese, o pasitelktos biotechnologijos sumažina tiek cheminių medžiagų naudojimą, tiek ir tausoja energiją. Gamyboje taip pat pavyko sumažinti biologiškai neirių produktų kiekius bei vis labiau yra atsisakoma aplinką teršiančių medžiagų. Poveikis aplinkai taip pat mažinamas naudojant ankstesnes atliekas kaip naujų žaliavų šaltinį: atraižos, šeriai ir kt. perdirbami į trąšas, pridėtinės vertės produktus ar energiją. Perdirbamos ne tik žaliavos, bet ir rauginimo metu naudojami produktai. Pvz., rauginimo metu likęs chromas panaudojamas gaminant naujas rauginimo medžiagas, nuotekos taip pat valomos ir naudojamos kituose odos apdirbimo etapuose.

Tinkama pirminės žaliavos kokybė didžiąja dalimi užtikrina ir kokybišką odos produkciją, ar tai būtų avalynė, drabužiai, baldai ar automobilių apmušalai. Nors kailių ir odų tiekimas yra esminis odos perdirbimo pramonei, šios žaliavos yra šalutinis maisto pramonės produktas. Net 50-60 proc. odos apdirbimo sąnaudų sudaro neapdorotų kailių ir odų kaina. Neretai neapdorotos odos kokybę yra sudėtinga įvertinti tiksliai, todėl tam tikros paklaidos odos kokybėje vis dar įmanomos. Nepaisant to, daugelis odos apdirbimo procesų bei kokybė yra standartizuoti pagal ISO (Tarptautinė standartizacijos organizacija) bei CEN (Europos standartų institucija) normas.

Kokybiškai apdirbta oda tarnauja ilgus metus, su amžiumi įgauna unikalų dėvėjimosi raštą ir tampa nepakartojama. Vartotojams vis labiau atsigręžiant į tvarumą, sąmoningą vartojimą, gaminiai iš odos tampa labiau paklausūs, nes jie ne tik ilgaamžiai, bet ir gali būti taisomi. Be to, odos gaminiams reikia labai mažai priežiūros, o ir ji nereikalauja nei vandens nei elektros išteklių, kaip, pvz., skalbiant tekstilę. Odos gaminiai gali būti sėkmingai perdirbami, o kitu atveju skaičiuojama, jog perdirbta oda suyra per 10-50 metų laikotarpį.

Odos pramonės istorijoje – ir lietuviškas pėdsakas

20 a. pradžioje didžiausias odos perdirbimo fabrikas visoje Rusijos imperijoje ir Baltijos šalyse veikė Šiauliuose. Jo savininkas, ukmergiškis amatininkas Chaimas Frenkelis, Lenkijoje išmokęs odos apdirbimo amato, savo dirbtuves Šiauliuose įkūrė 1879 metais. Ch. Frenkelis nuolat domėjosi pasaulinėmis odų apdirbimo naujovėmis ir siekė inovacijų, organizuodamas įmonės technologinį gamybos procesą, ieškojo efektyviausių sprendimų, kaip ir iš kur būtų galima tiekti reikiamą žaliavą. 1894 m. Ch. Frenkelis pradėjo gaminti padų odą ir išplėtė fabriką, modernizavo gamybą, mechanizavo iki tol įmonėje naudotą rankų darbą: sumontavo garo katilus, įsigijo garu varomų mechanizmų (garo džiovyklų, presų ir kt.), pakeitusių dalį rankų darbo, ir pirmąją Šiauliuose „elektros dinamo mašiną" – elektros generatorių savo elektros stočiai.

Ch. Frenkelio įmonė

Pradėjęs gaminti batų padus, Ch. Frenkelis tobulino gamybos technologiją ir pirmasis Rusijos imperijoje vietoje eglių žievių padams rauginti pradėjo importuoti iš Pietų Amerikos kvebracho medieną. Beveik visa oda įvairioms padų rūšims gaminti į Šiaulius buvo atvežama iš Rusijos, Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus ir Indijos. Šiaulių fabrikas pirmasis ėmė naudoti „mangroviją" – raudoną žievę, gabenamą iš Rytų Afrikos. Rauginant su šia medžiaga, buvo gaunami aukštos kokybės vadinamieji „raudonieji padai", kurie sudrėkę sukietėdavo ir nepraleisdavo drėgmės. „Raudonieji padai" turėjo didelę paklausą rinkoje ir išgarsino Ch. Frenkelio odų fabriką. 1905 m. Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Ch. Frenkelio fabriko odos buvo pripažintos geriausios ir apdovanotos aukso medaliu.

Apie 80 proc. visos fabriko produkcijos sudarė padų gamyba. Buvo gaminamos įvairios padų odos skirtingoms batų rūšims: vienos rūšies padai naudoti žemdirbių batams, kiti padai – kariškiems batams, specialūs, ypač atsparūs drėgmei, padai gaminti žvejams. Moterų avalynei reikėjo lengvų padų. Skirtingi padai gaminti batsiuviams siūti rankomis ir fabrikams, kurių gamyba buvo mechanizuota. 1914 m. fabrike dirbo apie 1 000 darbuotojų (Šiaulių „Aušros“ muziejaus informacija).

Lietuviška avalynė

Trumpas žodynėlis

Anilino oda – oda mažai apdirbtu paviršiumi, su aiškiai matoma natūralia, grūdėta tekstūra. Šios odos paprastai išgaunamos iš aukščiausios kokybės žaliavų ir naudojamos prabangos prekių gamybai. Anilino odos paviršius yra labiau jautrus aplinkos poveikiui, nei pusiau anilino ar pigmentuota oda.

Bechromė oda – oda, rauginta nenaudojant chromo. Dažniausiai naudojami aldehidai.

Chromuota oda – oda, rauginta naudojant chromą. Taip gaunamas stabilus ir patvarus galutinis produktas, tinkamas tiek avalynės, tiek baldų gamybai.

Versta oda - tai odos vidinė pusė. Dažnai ji yra painiojama su nubuku, mat nubukas išgaunamas iš odos išorinės pusės. Versta oda gaminama šiaušiant poodinį sluoksnį iš riebalinių audinių pusės, taip suformuojant į aksomą panašiais pūkeliais dengtą paviršių. Būtent dėl aksominio paviršiaus ji ne tik atrodo prabangiai, bet ir reikalauja atitinkamos priežiūros.

Klijuota oda – gaminama iš odos atraižų, klijuojant ją sluoksniais. Klijuotos odos sluoksniai naudojami padų gamyboje, taip pat galanterijoje – pvz., suteikiant rankinėms standžią formą.

Lakuota oda – padengto tipo oda, kuri turi blizgantį paviršių. Pats lakuotos odos gamybos procesas buvo išrastas 1799 m., kai odai apdirbti buvo naudojamas dažų ir aliejaus dengimo procesas. 1805 m. patentuota dar įdomesnė technologija, kuriai būtinas sėmenų ir banginių aliejus, arklių balzamas ir suodžiai. Dabartinės odos apdirbimo technologijos lakuotą odą gali paversti ne tik skirtingų spalvų, bet ir storių, įvairiausių paviršių ar suteikti jai skirtingą blizgesį.

Poliruota oda – oda, kurios viršutinis sluoksnis yra nugludintas ir pašiauštas iki aksominio švelnumo. Nuo poliravimo stiprumo priklauso ar bus matomi plaukeliai. Kartais šis terminas taikomas ir nubuko odai.

Reljefinė oda – paviršiaus raštas sukuriamas spaudimo metodu.

Pinta oda – oda, kuri sujungta iš odos juostelių. Neretai gamybos metu taikomos šimtametės odos siuvimo tradicijos. Pavyzdžiui, šios basutės pagamintos iš pintos odos, o toks pynimo būdas vadinamas „macramé“.

Taigi, sunku būtų nesutikti, jog tinkamai ir profesionaliai apdorota oda tampa viena iš patvariausių bei universalių medžiagų, kurios pritaikymas kasdieniame gyvenime – didžiulis. Odos perdirbėjai Europoje, skirdami didelį dėmesį naujausioms technologijoms, poveikio aplinkai mažinimui, savo ruožtu aukštai išlaiko dizaino ir komforto kartelę, o tai visuomet įvertina kokybei ir tvarumui neabejingi vartotojai.

Visus išvardintus modelius rasite visuose Dolita salonuose ir internetu moterims bei vyrams.