Pereiti prie turinio
THE HISTORY AND EVOLUTION OF SHOES!

Avalynės raidos istorija!

Avalynė: ištikimoji žmonijos palydovė. Arba šiek tiek istorijos apie batus.

Besidžiaugdami naujai įsigyta batelių pora, vertiname jų patogumą, dailumą, mintyse deriname prie rūbų ir retai kada susimąstome, jog įsigijome daiktą, lydintį žmoniją nuo neatmenamų laikų. Skirtingi avalynės modeliai, įvairios formos atspindi be galo turtingą ir įdomią šios garderobo dalies istoriją.

Vic Matie

Chie Mihara

Civilizacijos priešaušris – nugalėti šaltį

Amerikiečių istoriko Eriko Trinaji teigimu, pirmieji batai atsirado Vakarų Eurazijoje, prieš 26-30 tūkstančių metų. Mokslininkas tyrė vidurinio ir vėlyvojo paleolito laikotarpiu gyvenusių žmonių skeletus, ypatingą dėmesį skirdamas mažiesiems pėdos pirštams, kurie palaipsniui darėsi vis silpnesni, o vėliau pradėjo keistis ir pati pėdos forma. Tikėtina, kad tokie pokyčiai įvyko dėl ankštos avalynės avėjimo. Paleontologų teigimu, šaltose klimato juostose pirmąją avalynę pirmykštėse civilizacijose atstojo laukinių gyvūnų kailiai, kuriais būdavo apvyniotos kojos, į vidų prikišus sausos žolės.

Del Carlo

Senovės istorija: parodyk batus - pasakysiu kas tu!

Senovės Egipte pėdas teko saugoti nuo įkaitusio smėlio, o ne nuo šalčio, tad didžiausias dėmesys čia būdavo skiriamas apavo padui, kuris gamintas iš papiruso ar palmės lapų. Šie sandalų pirmtakai buvo gaminami vienodi tiek kairei, tiek dešinei kojoms, o aplink pėdą tvirtinami odiniais raišteliais. Ir čia, matyt, tenka daryti mažą diskursą mūsų pasakojime, nes jau nuo šio momento avalynės istorijoje atsiranda diferencijavimas pagal socialinį ir ekonominį statusą visuomenėje. Turtingi žmonės visuomet siekė išsiskirti iš minios, pademonstruoti savo priklausymą aukštesniam luomui, tad rūbai bei avalynė buvo viena iš priemonių šiai saviraiškai. Taigi, pasiturintys senovės egiptiečiai buvo pirmieji, kurie pradėjo dekoruoti odinius raištelius įvairiais raštais, pusbrangiais ir brangiaisiais akmenimis.

Padas, kuris gamintas iš papiruso ar palmės lapų.

Del Carlo

Vittorio Virgili

Prisiminus Senovės Graikiją, matyt, dažnam prieš akis iškyla iki kelių suvarstomi sandalai, kuriais, anot mitų, avėjo ir pats Olimpo dievas Hermis. Tačiau tikrąjį perversmą to meto avalynės gamyboje sukėlė heteros – moterys, galėjusios lankytis vyrų susibūrimuose. Jų užsakymu pradėta gaminti skirtingi – kairei ir dešinei kojai – skirti batai, smėlyje palikdavę įspaudą „sek paskui mane“. Pirmoji avalynė ant aukšto platforminio pado taip pat atsirado Senovės Graikijoje – ja spektaklių metu avėjo aktoriai, kad būtų aukštesni ir geriau matomi žiūrovams. Avalynė taipogi atliko ir socialinio statuso „atpažinimo“ funkciją – kiekvienas luomas avėjo jiems skirtos formos batus.

Laura Bellariva

Senovės Romoje avalynė atliko praktinę ir socialinę funkciją, nes kiekvienas socialinis sluoksnis avėjo griežtai jiems skirtu apavu. Tiek patricijai, tiek plebėjai avėjo tik padą dengiančia avalyne, tvirtinama prie pėdos raišteliais. Tačiau kilmingųjų sandalai būdavo rišami keturiais, o plebėjų – vienu raišteliu. Kareiviai avėjo vinimis pakaltus pusbačius, o štai aktoriai – iš virvelių pintus įsispiriamus batelius.

Moma

Izraelio karalystėje avalynė pasižymėjo įvairove ir aukšta kokybe. Batų gamybai buvo naudojama oda, vilna, mediena. Pasiturintys miestelėnai neapsiribojo viena pora batų, tad be sandalų ir pusbačių turėjo ir ilgaaulius bei batelius. Izraeliečiai pirmieji pradėjo gaminti aukštakulnius, o į jų pakulnes būdavo įstatomi flakonai su kvapais.

Moma

Viduramžių Europa: madas diktuoja vyrai

Viduramžių Europoje tiek rūbai, tiek avalynė buvo be galo pretenzinga. Atvira avalynė aukštuomenės sluoksniuose buvo nepriimtina, tad kilmingieji rinkosi uždarus batelius ilgomis, į viršų riestomis nosimis. Pagal laikmečio madą ant bato viršaus neretai būdavo tvirtinamas varpelis. XIV a. pagal bato nosies ilgį buvo sprendžiama apie žmogaus socialinį statusą. Kunigaikščio avalynė galėjo būti 3 cm ilgesnė jei pėda, barono – 2 cm, o dvariškių batai – vos 1,5 cm ilgesni už pėdą. Žinoma, paeiti su tokia avalyne buvo tikras iššūkis, tad batų priekis būdavo riečiamas į priekį, arba tvirtinamas raišteliais prie čiurnos. Tikrą palengvėjimą europiečių pėdoms suteikė XV amžius, kuomet smailianosius riestus batus pakeitė bateliai plačiais priekiais. Ypatinga elegancija pasižymėjo XVI a. avalynė: gan aukštos pakulnės būdavo aptrauktos oda, o aulai siekė šlaunų vidurį. Tokie batai buvo idealūs jodinėjant ir medžiojant – svarbiausioms Europos aukštuomenės pramogoms. Beje, pirmoji moteris sugalvojusi apsiauti aukštakulnius buvo Catherine de Medici (1519-1589 m.), nes būdama vos 1,50 cm ūgio ir ne ypatinga gražuolė, ji nerimavo, kad jos vyras Prancūzijos karalius mieliau laiką leis su savo simpatija, nei su ja. Juolab, kad jų santuoka nebuvo sudaryta iš meilės, o grynai dėl pragmatinių priežasčių. Su savo „išrastais“ aukštakulniais Catherine de Medici jautėsi gražesnė ir patrauklesnė tiek savo sutuoktiniui, tiek visai prancūzų tautai.

Mara Bini

Kadangi tradicijos griežtai draudė moterims viešai demonstruoti netgi batelio priekį, avalynės madas viduramžiais diktavo vyrai, grakščiai avėdami aukštakulnius raudonomis pakulnėmis. Tokius batelius pirmasis pradėjo avėti Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, anot legendos netyčia įlipęs į jaučio kraujo balą ir taip padiktavęs naują madą. Kiti šaltiniai teigia, kad batelius raudona pakulne jis liepė pasiūti jo inauguracijos iškilmėms. Vienaip ar kitaip, bateliai raudonais kulniukais tapo neatsiejamu aristokratijos atributu.

Pomme D'Or

Moteriškos avalynės valanda išaušo XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, pasikeitus rūbų madoms ir gerokai sutrumpėjus sijonams. Tuomet grubias odines kurpes greitai pakeitė elegantiški lengvi bateliai iš aksomo, brokato ir šilko, su iš vyriškos mados nusižiūrėtais kulniukais. Sutrumpėjus sijono ilgiui batų pakulnės tapo aukštesnės. Damoms buvo leista demonstruoti elegantiškus ir gausiai dekoruotus batelius, ką jos mielai ir darė. Baroko ir rokoko epochos garsėjo savo kviestiniais prabangiais pokyliais, o tai padarė įtaką ir avalynės madoms. Batus imta puošti dar gausiau, juos dekoruojant kaspinais, juostomis, karoliukais, vyravo raudonos, mėlynos ir geltonos spalvos. Beje, Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės (1755-1793 m.) batelių kolekcija Versalyje nebuvo pati didžiausia. Štai karaliaus Liudviko XVI jaunėlis brolis ir Artois grafas Karolis X per metus užsisakydavo 365 naujas batelių poras. Tai lėmė ne tik pomėgis puoštis, bet ir nuolatinis purvas bei nešvara karališkajame dvare, tad apsiauti naujus batelius buvo paprasčiau nei išvalyti supurvintą iš šilko pasiūtą avalynę. Žinoma, paprastiems XVII-XVIII a. Europos gyventojams nerūpėjo nei pokyliai, nei kaspinais dekoruoti batai, jų buitis ir kasdienybė diktavo kitas tendencijas, tad daugelis avėjo paprasčiausiomis medinėmis klumpėmis.

Mara Bini

Bervicato

Švietimo amžius: tegyvuoja patogumas

Apšvietos epocha palietė ir avalynės madą. Šilkinius puošnius batelius išstūmė patogūs ir praktiški odiniai batai. Tiek vyriškoje tiek moteriškoje avalynėje ėmė dominuoti ergonomiškų formų, patogiai užsegami aulinukai ir pusbačiai. Pačiais madingiausiais laikmečio batais tapo kailiu dekoruoti standžios formos aulinukai, taurelės formos kulniuku. Pramonės revoliucija nepaliko nuošalyje ir avalynės gamybos. 1883 m. amerikiečio Jan Ernst Matzeliger užpatentuota avalynės gamybos mašina per dieną pajėgė pagaminti apie 700 porų batų, t.y. 10 kartų daugiau nei galėjo pagaminti įgudęs avalynės meistras.

Fru.it

Bervicato

Pomme D'Or

Paskutinieji šimtmečiai: proveržis avalynės raidoje

XX amžiaus pradžia tapo tikrų permainų amžiumi tiek visuomenei, tiek ir avalynės raidai. Radikaliai pasikeitęs aprangos stilius padiktavo naujas batų tendencijas. Tiek vyriški, tiek moteriški batai tapo dar labiau patogūs, aiškiai atsiskyrė sportui ir laisvalaikiui skirti modeliai, tačiau išeigai skirtų moteriškų batelių mados pasuko kardinaliai priešinga linkme. Čia buvo drąsiai eksperimentuojama su pakulnės forma ir aukščiu, neretai nuklystant į groteskiškus paribius, nekalbant apie tokių modelių patogumą. Po Antrojo pasaulinio karo, trūkstant žaliavų avalynės gamybai, dizaineriai ėmėsi ieškoti sprendimų su pigesnėmis nei oda medžiagomis: veltiniu, drobe, guma ir tai sukėlė tikrą perversmą avalynės pramonėje. Vėliau moteriškų batų tendencijos keitėsi mažiausiai kas dešimtmetį: varijavo modeliai, medžiagos, kulnų formos, jų aukščiai. Vyrų batų mada ilgą laiką laikėsi atokiai nuo staigių pokyčių, tad vyrų garderobe dažniausiai dominavo oksfordo ir loaferų tipo batai, kol 1986 m. „Doc Martens“ nepakeitė šio požiūrio.

Chie Mihara

Del Carlo

Premiata

Mūsų dienomis galima įsigyti batus kiekvienai progai ir pagal kiekvieno žmogaus nuotaiką bei galimybes. Avalynės gamintojai nuoširdžiai stengiasi išlaviruoti tarp komforto ir estetikos, taikydami naujausias technologijas ir eksperimentuodami laboratorijose drauge su mokslininkais.

Premiata

Premiata

Dabarties industrija skaičiais

Pasaulinė avalynės rinka yra daugiamilijardinė industrija. Skaičiuojama, kad 2020 pasaulinės avalynės rinkos vertė turėjo viršyti 365 milijardus JAV dolerių. Kasmet pasaulyje nuperkama nuo 14,5 iki 19 mln. porų batų. Vidutiniškai kiekvienas žmogus planetoje per metus įsigyja iki dviejų porų batų. Daugiausiai avalynės porų per metus įsigyja JAV gyventojai – daugiau nei septynias. Maždaug vieną porą naujų batų per metus nusiperka Azijos gyventojai. Europos Sąjungoje daugiausiai pinigų avalynei bei rūbams išleidžia Vokietijos ir Italijos namų ūkiai.

Del Carlo

Daugiausiai batų yra pagaminama Kinijoje, Indijoje ir Vietname. Tuo metu Europos avalynės gamybos centru drąsiai galima vadinti Italiją. 2019 m. Italijos batų eksportas sudarė bemaž 200 milijonų porų batų, o šioje pramonės šakoje 2020 m. dirbo daugiau nei 74 tūkstančiai žmonių. Skaičiuojama, kad Italijoje veikia apie 4 tūkstančius avalynę gaminančių įmonių. Dažnu atveju jos siuva ir rūbus, tačiau nemažai prekinių ženklų yra žinomi tik dėl savo gaminamos avalynės. (Šaltinis – statista.com)

Premiata

Tik faktai ir jokių abejonių:

  • Pirmieji įsispiriami bateliai rasti Egipte, archeologinių kasinėjimų metu.

  • Senovės Romoje moterys avėjo balta, o vyrai – juoda avalyne. Tik ypatingų iškilmių proga pasiturintys miestelėnai audavosi violetiniais arba raudonais, gausiai dekoruotais, bateliais.

  • Azijos stepių gyventojai gausiai dekoruodavo batų padus, idant sėdint ant žemės sukryžiuotomis kojomis matytųsi dailūs ornamentai.

  • Elegantiškai žingsniuoti apsiavus aukštakulniais gebame daugelis. O bėgti? Pasaulio rekordas priklauso danei Majken Sichlau, kuri 2015 m., avėdama aukštakulnius, įveikė 100 m distanciją per 13,6 sek.

  • Nors batai įvairiais rašteliais buvo tvirtinami prie kojų jau nuo ankstyvų žmonijos laikų, tačiau tik 1790 m. anglų išradėjas Harvey Kennedy batraiščių galiukus sutvirtino metaliniais spaustukais, pavadinęs juos „aglet“. Šie metaliniai, arba dabar dažniausiai plastikiniai, spaustukai saugo tekstilinius batų raištelius nuo irimo bei palengvina jų įvėrimą į skylutes.

  • Pats seniausias, bet stebėtinai gerai išsilaikęs, batas rastas 2008 m. Armėnijoje, oloje. Šio odinio, uždaru priekiu, apavo amžius – 5500 metai. Mokslininkai jį pavadino ,,Areni-1".

Kaip matome, avalynės istorija – neatsiejama nuo žmonijos istorijos ir raidos, o patys batai ilgą laiką atlikdavo ne tik praktinę funkciją, bet simbolizavo begalę dalykų. Avalynės madas ilgus amžius veikė tiek politinės ar socialinės peripetijos, tiek ir tobulėjančios technologijos.

Visus išvardintus modelius rasite visuose Dolita salonuose ir internetu moterims bei vyrams.


Ankstesnis straipsnis Žvilgsnis į odos apdirbimą: istorija, kokybės standartai ir pėdsakai Lietuvoje
Kitas straipsnis 2022 pavasaris/vasara pagal DOLITĄ

Akcija!

Dabar daugiau nuolaidų! Nuo gegužės 24 dienos padidintos nuolaidos kai kuriems modeliams, dabar iki -70%

Nepraleisk progos!

Moterims

Vyrams

Uždaryti